paūgterėti

paū́gterėti NdŽ; P žr. paūgtelėti: Jau paūgterėjusį sūnų tėvas veždavosi silkelių žvejoti M.Valanč. Paūgterėjęs ganiau su piemeniu ūkinyko MitIII107(Tl). Kad tik kiek paūgterė[ja], tai tuo ir išvaro bandas ganyti Brs. | prk.: Bažnyčiai paūgterėjus, atsirado reikalo išdėti tikėjimo tiesas sistematiškai brš. \ ūgterėti; paūgterėti